BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Raudono paltuko istorija

2015-11-27 parašė goothika

Istorija, kuri tapo reikšminga jos gyvenime. Kuri parodė, kokia baimė yra galinga ir kiek reikia drąsos bei jėgų ją nugalėti. Kaip paprastą dieną Tu gali pats padaryti nepaprastą. Kaip nuostabūs dalykai atsitinka visiškai netikėtai. Kaip nugalėjus baimę tampi stipresnis, labiau pasitikintis savimi. Kaip išlipęs iš komforto zonos padarai kažką netikėto. Ir kaip iš smulkmenų susideda brangūs širdžiai dalykai.
Tuomet buvo vasaros pradžia.  Nuostabi, saulėta diena. Mergina sugalvojo savo paskutinę dieną mieste praleisti šiek tiek kitaip. Nusprendė pasivaikščioti po parduotuves ir paieškoti striukės/paltuko. Ieškojo daug ir ilgai. Matavosi, netiko, nepatiko. Buvo praradusi viltį, kad ateinančiam rudeniui ji nebus pasiruošusi. Tačiau.  Kažkas įvyko. Jos akis užkliudė raudonos spalvos paltukas, kuris kabėjo pačiame parduotuvės gale. -Kaip tik norėjau raudono! - pagalvojo ji. Tuo tarpu, kai apžiūrinėjo paltuką, jos ausyse nuskambėjo mielas, linksmas ir paslaugus vyriškio balsas. Tai pardavėjas.
-Oooo, - jos veide pasirodė miela šypsena ir susidomėjęs žvilgsnis. - Su juo bus galima pajuokauti, reikės kažką pasakyti.
Tad nieko nelaukusi ji pasiėmė kelių dydžių paltukus ir žengė persirengimo kabinų link.
-Trys,- tarė ji.
Pardavėjas perskaičiavo pakabas ir nusišypsojo.
_Nepasitiki? - Su plačia šypsena tarė ji.
-Žinoma!- besišypsodamas atsakė jis.
Ji palydėjo jį mielu žvilgsniu ir išėjo matuotis. Matavosi ilgai. Paltukas atrodė gražiai, tačiau šiek tiek buvo nepatogus.
-Hm.. Ką daryti… Tikriausiai prie tokio paltuko aš tik nepratusi. Tačiau kaip būtų faina, kad pardavėjas manęs pasiteirautų kaip atrodo paltukas… Pamatyčiau jo žvilgsnį ir žinočiau pirkti ar ne. Taip dažnai darau apsipirkinėdama. Man taip svarbu žmonių reakcija. - pagalvojo ji.
Tačiau nieko neįvyko. Mergina išėjo iš kabinos, atidavė paltuką ir ėjo apsidairyti toliau. Nieko nerado. O tas žavus raudonas paltukas taip jai įstrigo mintyse. Jai taip patinka raudona spalva. Ji taip svajojo apie raudoną paltuką.
- Pasiimsiu dar vieną dydį ir pažiūrėsiu, - pasakė sau ji.
Priėjo prie kabinos ir pardavėjas nustebo, kad mergina grįžo vėl.
-Tai kaip čia? - susidomėjusiu žvilgsniu paklausė jis.
-Na reikia dar pažiūrėti, - atsakė ji.
Apsirengė paltuką didesnio dydžio, tačiau jis tikrai buvo per didelis.
-Ech, - atsiduso ji ir užsidėjo mažesnio dydžio.
Tuomet pasigirdo mielas balsas šalia:
-Na kaip atrodo paltukas? Gal pasirodysit?
-Ak, tai jis! - tyliai pagalvojo ji, - Negaliu patikėti, kad jis manęs to paprašė! Paprašė to, ko ir norėjau!
- Taip, tuojaus, - tarė ji ir plačiai plačiai besišypsodama pravėrė kabinos užuolaidas.
Jo žvilgsnio jai užteko. Ji pamatė jo akyse liepsnelę.
-Hm. Jums tikrai puikiai jis atrodo, - tarė jis.
-Na žinoma, kitaip pardavėjas ir nepasakys. Tačiau jis man atrodė nuoširdus. Jo akys tai net sakė, - tyliai galvojo ji.
- Oo taip, raudona - mėlyna mano mėgstamiausias derinukas! -besijuokianti tarė ji.
- O aš kažkaip dabar ryškiai nebesirengiu. Paprastai dabar taip, - savo gyvenimo dalele pasidalino jis.
-Žiūrėkit, mėlynas šalikėlis. Jums puikiai turėtų tikti, - siūlė jis.
-Oj ne, - pagalvojo ji. - tikrai toks jau man netiks. Jis net ne šiltas, o paprastas. Bet priemė jį ir pabandė užsidėti.
-Ne, jis man netinka. Spalva graži, tačiau prie paltuko reikėtų šiltesnio, - mandagiai atsakė ir nulydėjo jį žvilgsniu.
-Hmm, jaučiu kažkokį vidinį ryšį tarp jo ir tarp manęs. - kalbėjo ji su savimi.
Tuo metu ji pajuto kažką nepaprasto ir nepažinto savyje - stiprią energiją. Jai tai buvo keista bet kartu ir gera. Lyg ją skatintų kažką daryti.
-Ak! -sušuko sau. Jos galvoje pasirodė senas prisiminimas, kai ji važiavo autobusu namo ir vienas vaikinukas jai paliko savo numerį. Tai buvo pirmas kartas, kai ji gavo numerį užrašytą ant lapelio.
-Gal ir man reikėtų palikti jam savo numerį? - nedrąsiai galvojo ji.
-Nereikia, panele, - sukuždėjo jos vidinis balsas,
-Tai tikriausiai mano baimė kalba, -pagalvoji ji.
-Tau reikia jau eiti iš kabinos ir nusipirkti paltuką, -  aiškiai dėstė savo mintis baimė.
Mergina jautėsi sutrikusi. Negana to, kad nebuvo tvirtai apsisprendusi ar pirkti paltuką, dabar jos mintis užgrobė dvejonė ar palikti pardavėjui savo numerį.
- Žinoma, jis manęs numerio tikrai nepaprašys. O jeigu jis manęs lauks sugrįžtančios? O jeigu jis jau mane pamiršo? - pirkdama paltuką svarstė ji.
-Na ką, paltukas įsigytas, dabar reikia priimti kitą svarbų sprendimą, - kalbėjo ji su savimi ir tuo metu ant jos pečių nusileido dvi mažos bet skambaus balso savininkės - baimė ir drąsa. Ji baimę juto dar labiau nei bet kada.
- Na susirask lapelį ir tušinuką, mergyt. Tau reikia parašyti ir paduoti jam savo numerį, - kalbėjo drąsa.
- Ne nereikia. Jis tikriausiai turi merginą.  Jis jau Tave pamiršo. Jis Tau neparašys. Apsikvailinsi. Ir nuo kada panelė vaikinui numerius palikinėja? - dar skambesniu balsu tarė baimė.
Mergina suklupo ir išsigando.
-O kas jei pabandysiu? - galvoji ji. - pabandžiusi sužinosiu atsakymą, o jei nepabandysiu, atsakymas man jau aiškus - “NEPARAŠYS”.
O mergina smalsi. Ją vis kamavo klausimas “O kas jei?”. Taigi, rado rankinuke tušinuką (kurio paprastai niekada neturi su savimi) išsitraukė rastą čekį ir ant jo užrašė savo numerį, pridėdama “Raudona-mėlyna nuostabus derinukas, tiesa?” sakinį.

-Na, nunešk jam. Tu gali, - skatino drąsa.

-Nenešk. Juk jis Tau neparašys. Kaip Tu jam kitą kartą pažiūrėsi į akis atėjusi į parduotuvę? Apsikvailinsi ir tiek. Ar nori gėdos? - kalbėjo baimė.
-Bet aš jau užrašiau… - nuliūdusi galvojo ji. Negi man dabar tą lapelį, kuris priklauso jam, nešiotis su savimi? Ar jį išmesti? Tai jam priklauso, jam jis ir turi atitekti. Nepaisant to, kaip jis pasielgs toliau, - drąsa kalbėjo jos balsu.
-Kaip bus taip, - tarė ji ir atsistojo nuo suoliuko.
Tiesa, pirmieji žingsniai buvo labai nedrąsūs, tačiau tvirtai rankose laikė savo numerį. Ir jos akyse degė liepsna. Ji jautė savyje energiją, nepaisant to, kad baimė buvo labai šalia jos. Įėjusi į parduotuvę ji pasuko į persirengimo kabinų pusę. Visiškai netikėtai jis praėjo pro ją. Tai truko keletą sekundžių. Ji tik spėjo lūpų kampučių jam nusišypsoti ir dar kartą pažiūrėti į akis. O kol susivokė, kad turi paduoti numerį, jis nuėjo.
-Aš juk sakau, kad Tau nelemta paduoti. Juk čia ženklas, kad nereikia. Matai, jis nuėjo ir viskas. Pamiršk jį, - kalbėjo baimė.
-Bet aš nesinešiu to lapelio su savimi. Aš negaliu dabar imti ir pasiduoti, - kalbėjo ji ir akimis ieškojo jo.
Šiek tiek palaukė jo, tačiau jis negrįžo ir ji išėjo iš parduotuvės.
-Ei, aš negaliu taip pasiduoti. Nejaugi aš negaliu paduoti numerio?- sakė ji sau.
-Taip, negali, eik namo, - kalbėjo baimė.
-Tu gali. Tu drąsi. Juk eidama namo galvosi apie tai, kad nieko nepadarei. Ar Tu nori tų neramių minčių? - bandė palaikyti ją drąsa.
-Gerai, bandau vėl, - atsakė mergina.
Nuėjo prie kabinų, tačiau nei ten, nei kažkur aplink jo jau nebe rado. Ten jau dirbo kita mergina.
-Aš sakau, juk nelemta Tau paduoti, - šnibždėjo su pasitenkinimu baimė.
-Laba diena. Ar galėtumėte čia dirbusiam vaikinukui paduoti mano numerį? - ji šiltai šypsojosi ir tiesė rankas paduodama čekį.
-Aaa jam,- plačiai nusišypsojo pardavėja, - gerai, būtinai perduosiu.
-Ačiū labai! Geros dienos! - su šypsena veide tarė šiuos žodžius ir išėjo.
-Woow! Aš tai padariau! Aš baimei žvelgiau tiesiai į akis, tačiau jos neišsigandau! Aš sugebėjau išeiti iš komforto zonos ir nepasiduoti! Aš didžiuojuosi savimi, - su dar didesne ugnele akyse tarė sau šiuos žodžius.
Ji jautė ramumą ir pasitikėjimą savimi pamiršdama, kad kažkam paliko savo kontaktus. Mat jai tuomet buvo svarbiausias pats veiksmas - padaryti kažką neįprasto, perlipti per save, nebijoti apsikvailinti. Ir ji tai padarė.
-Šaunuolė Tu! - džiaugėsi ja drąsa.
Ir po kelių minučių suskambėjo jos telefonas. Jai parašė jis..
Nuo tos akimirkos jie kas kartą tapo vis artimesni, visiškai to nesitikėdami. Ji palaikė jį sunkiais momentais, teikė šilumą ir ramybę, stengėsi būti šalia, nors kartais ir jai būdavo sunku. Jis jai padovanojo muziką, kuri ramina ir gydo, padovanojo žinias, kurios skatino ją pažvelgti į svarbius dalykus iš arčiau, jai atskleidė platesnį požiūrį į pasaulį, dovanojo šilumą, dėmesį ir nuoširdų rūpestį. Jai tai buvo brangu. Ji tai vertino. Ji yra jam labai dėkinga už visas akimirkas praleistas kartu, už gerumą, kurį jis skleidė, už rūpestį, kurį rodė. Ir ji visiškai nesitikėjo, kad ši diena tiek daug visko atneš į jos gyvenimą.
O dabar rudens pabaiga… Raudono paltuko sezonas baigėsi, ji jo nebe nešioja. Dabar jis kabo tamsoje, apsuptas tylos. Lygiai taip pat, kaip ir jų jausmai.

Rodyk draugams

Rudeninis klevo lapas

2011-09-29 parašė goothika

Nuo šlapios ir niūrios žemės pakeliu, raudoną, krauju nusidažiusį, klevo lapą. Atidžiai apžiūriu jo kiekvieną siaurą gyslelę, nuvalau nerūpestingą dulkelę ir priglaudžiu prie širdies. Jis dabar jaučiasi labai vienišas ir prislėgtas, nes į lapelio širdį plūsta nostalgiški vasaros prisiminimai. Jo jau nebe aplankys šilti saulės spindulėliai, kurie kiekvieną rytą lapo žalią ir skaistų veiduką pažadindavo švelniu kutenimu. Jo jau nebe palies gaivus lietutis iš po karštos vasaros dienos.  Dabar saulė retai kada aplanko žemelę, mat ją vis užstoja dideli ir tamsūs, lyg naktis, lietaus debesys. Vėjas tapo šaltas ir negailestingas, draskantis jau paskutinius medžio lapus, o lietutis jau nebe toks šiltas ir malonus. Rudeninis klevo lapas norėjo dar gyventi, džiaugtis kiekviena akimirka praleistą žemėje, jis norėjo mylėti, norėjo jaustis bent kažkam reikalingas. O aplink jau nebėra nieko… Tik šaltas ir stiprus vėjas, nešantis jį į nežinią, beliko tik sunkūs ir šalti lietaus lašai prausiantys jo raudoną veidelį jau paskutinį kartą…

Rodyk draugams

Tikėjimas gelbsti

2011-09-25 parašė goothika

Eidama pakrante nežinau, kada užlipsiu ant kokio akmenuko ar įsipjausiu į koją. Aš nežinau kada man teks skaudžiai verkti, kada visa širdimi juoktis. O kai nežinau, blaškausi ieškodama to, ko galbūt net nėra.
Prieinu prie vandens. Atsargiai jį paliečiu ir pajuntu, kaip kiekvieną mano odos ląstelę pereina ledinis ir skausmingas šaltis. Jis gelia mano kojas. Tikriausiai brisiu tolyn. Tol, kol nieko nebematysiu, nieko nebegirdėsiu. Bent jau panirusi vandenyje nebejausiu skausmo, kuris stingdo ne tik mano širdį, bet ir sielą. Greit pasaulis suksis jau be manęs, be mano sūrių ašarų, be mano kadaise skambėto skardaus juoko…
Greit… Aš sukaupsiu visą stiprybę ir priešinsiuosi gyvenimui. Aš tikiu ir aš galiu grįžti gyva, nes aš stipri, nes manęs laukia kitas etapas, kitas gyvenimas, nepatirtos akimirkos, džiaugsmas ir kitoks gėris šiame gyvenime. Kad ir kaip skausmas sieloje mane stingdo, aš atsistosiu ir eisiu pirmyn. Jei pasiduosiu, aš įrodysiu sau, kad esu silpna. O aš ne tokia. Ir manęs laukia… Tikiu, kad bent kažkas laukia.

Rodyk draugams

Leisk mylėti (eilėraštis)

2011-03-07 parašė goothika

Gyvenau, kad gyvenčiau tavim,
Gyvenau svajodama, kad amžiams liksi su manim.
Mylėjau tave, Tu mylėjai mane,
Kaip tada saulės spindulėlis nušvito mūsų širdyse.
Tu pasitraukei, palikai mane
Neištarei nei sudie, nei myliu tave…
Tu palikai, palikai mane…
Palikai didelį randą mano širdyje…
Aš kentėjau, aš verkiau…
Dingo noras net gyventi man toliau…
Tik viena mintis manyje gyveno,
Visgi reikia dingti iš šio pasaulio…
Jau saulė leidžiasi, aplink tamsu,
Bet man jau tai nebesvarbu…
Noriu aš pavirsti tuo nekaltu drugiu,
Ir skrendu nuo skardžio su skausmu giliu…

Šį eilėraštį parašiau būdama įkvėpta savų jausmų (nusižudyti nenorėjau :D). Jei atvirai, mano eilėraštis man nėra jau toks ir priimtinas (dėl savižudybės išreiškiamo noro). :)  O paskelbiau todėl, kad tai PIRMAS mano sukurtas eilėraštis! :) Priimu kritiką, nes tik taip mes tobulėjam. :)

Ačiū. :)

Rodyk draugams