Gyvenimo takais…

Vienas žodis, kurį galiu ištarti yra “aš APŠALUS… ” Draugams, kuriems dariau tortus, video klipukus, rašiau laiškus, leidau savo laiką taip norėdama pasveikinti juos su gimtadieniu… O kaip manot kas buvo man? Tik vienas iš daxuja mano draugų sugebėjo parašyti man sveikinimą ir tai tik paprastą… PER FB… Neturiu žodžių. Negaliu patikėti tuo, kas vyksta. Jei kas papasakotų man tokį įvyki, tikrai nepatikėčiau, tikrai. Bet kai tai nutiko būtent man… Na žinot. Todėl ir nekenčiu gimimo dienų. Tiesiog nekenčiu! Nežinau čia ar verkti, ar džiaugtis…

Darosi šalta, neramu…

Ei, mano meile, kurgi tu?!

Man be tavęs taip šalta, taip sunku,

O tavęs aš niekaip nerandu…

Kodėl visi šildosi tik po du, tik po du?!

O, kad aš viena liksiu darosi akivaizdu…

**********************************************

Paskutinį vakarą, kai leidosi saulė,

Supratau, kad viskas buvo tik apgaulė.

Tie bučiniai, kurie varė mane iš proto,

Deja, man greitai atsibodo.

Nors aš tavęs taip laukiau ir taip ilgėjaus…

Po viso šito supratau, kad esi tu gėjus.

Vasarai einant į pabaigą, nusprendėme pasigrožėti vasaros dangumi. Atsigulusi pievoje, po galvą pasidėjusi jo kožą ir kartu žiūrėjome į krentančias žvaigždes…. Nei vieno noro sugalvoti nepavyko, nes viskas, kas buvo geriausia, jau buvo šalia manęs. Kai visa tai pasibaigė, meldžiausi, kad kas nors išpildytų mano vienintelį norą… Tą patį pakartoti iš naujo… Pajusti tą jausmą, kai man niekas nerūpėjo, nieko nenorėjau, kai laikas tapo nebesvarbus, kai man buvo besąlygiškai gera, kai Tu buvai šalia manęs… Nes Tu, man reiški daugiau už  patį gyvenimą… Dabar jau eina antras rudens mėnuo… Ir jis toks vienišas ir liūdnas. O  žvaigždės jau nebe tokios mielos ir ryškios… O dabar pamačiusi danguje blykčiojančias žvaigždes susimąstau apie tą vakarą, kai buvo be proto miela, linksma ir nuoširdu..  Už tai, kas buvo nepakartojamai gera, už tai, kad  išmokei džiaugtis pasauliu… Už  visus pokalbius ir krykštaujantį juoką. :)

Gyvenau, kad gyvenčiau tavim,
Gyvenau svajodama, kad amžiams liksi su manim.
Mylėjau tave, Tu mylėjai mane,
Kaip tada saulės spindulėlis nušvito mūsų širdyse.
Tu pasitraukei, palikai mane
Neištariai nei sudie, nei myliu tave…
Tu palikai, palikai mane…
Palikai didelį randą mano širdyje…
Aš kentėjau, aš verkiau…
Dingo noras net gyventi man toliau…
Tik viena mintis manyje gyveno,
Visgi reikia dingti iš šio pasaulio…
Jau saulė leidžiasi, aplink tamsu,
Bet man jau tai nebesvarbu…
Noriu aš pavirsti tuo nekaltu drugiu,
Ir skrendu nuo skardžio su skausmu giliu…

Šį eilėraštį parašiau būdama įkvėpta savų jausmų. Tačiau eilėraštis visiškai neatspindi tuo metu, mano juntamų jausmų jam.  Išvis, net pačiai keista jį skaityti dabar, nes esu prieš savižudybę ar kitas save žalojimo priemones. Tad ir mano eilėraštis nėra jau toks ir priimtinas man. XD  O paskelbiau todėl, kad tai pirmas mano sukurtas eilėraštis :D Nesu jau tokia ir poetė, o ir laiko gaila nerandu šiam užsiėmimui. :)

Ačiū. :)